Biohumusas (vermikompostas) - tai organinės medžiagos, kurios susidaro mezofilinių procesų metu  sąveikaujant sliekams ir mikroorganizmams, kai perdirbamo substrato temperatūra svyruoja nuo 10 О C iki 32О C. Kitaip tariant biohumusas yra sliekų perdirbtas mėšlas kompostuotas su organinėmis medžiagomis.  Taip gaunamos visiškai stabilizuotos organinės trąšos, kuriose yra daug humuso. Humuso kiekis apskaičiuojamas padauginant organinės anglies kiekį, kurio biohumuse yra 15-30 %,  iš koeficiento (vid. = 1,724).  Biohumusas turi daug biologiškai aktyvių mikrooganizmų ir fermentų, didelę drėgmės sulaikymo gebą, o taip pat ir įvairių maistingųjų elementų, kuriuos lengvai įsisavina augalai. Biohumuse yra ir augalų augimo hormonų bei huminių medžiagų, reguliuojančių augalų augimą.

Tręšiant augalus biohumusu, skirtingai nei mineralinėmis trąšomis, išsaugomas dirvos derlingumas (nealinamas dirvožemis),  7-10 kartų sumažėja nitratų vaisiuose ir daržovėse. Vienas iš daugelio rodiklių, nusakančių dirvožemio sukultūrinimo lygį, yra pakankamas mikroelementų kiekis jame.  Žinomi 7 augalams gyvybiškai svarbūs mikroelementai: boras, varis, manganas, cinkas, geležis, kobaltas ir molibdenas ir visi jie yra randami biohumuse. Be to, kitaip nei įprastame komposte, čia yra antibakterinių ir antigrybelinių peptidų ir šiuos kenkėjus atbaidančiųjų medžiagų. Jo rūgštingumas yra artimas neutraliam – pH 6,5 – 7,2.

Lyginant su mėšlu, biohumusas turi 100 kartų daugiau bakterijų, kurios atstato dirvos gyvybingumą. Tad įterptas į dirvožemį, trukdo plisti augalų įvairių ligų sukėlėjams. Jame daug auksinų, heteroauksinų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, gerinančių persodinamų augalų prigijimą, pagreitinančių sėklų dygimą, padidinančių augalų atsparumą ligoms.

Biohumuso gamybos eiga:

1. Ruošiamas substratas (maistas sliekams)

2. Sliekų šėrimas

3. Biohumuso atskyrimas ir fasavimas